KAIP VABALNINKO BALIO SRUOGOS GIMNAZIJOS 5-TOS KLASĖS MOKINIAI „MATAVOSI“ ŽURNALISTO PROFESIJĄ

Žurnalistas, kažkuo šiek tiek panašus į uodą: visur jų yra, jie viską žino, nes nuolat sukasi ten, kur vykstą patys įdomiausi dalykai, nuolat įkyriai „zyzia“ (apiberia įvairiausiais klausimai), kartais gelia (paviešina įvairias problemas, informaciją, kurią kartais žmonės nori ir nuslėpti). Ši profesija kartu ir labai įdomi. Būdamas žurnalistu, gali pažinti daugybę įvairių žmonių, aplankyti dar nelankytas šalis, visada būsi įvykių centre ir vienas iš pirmųjų galėsi sužinoti naujausias žinias. Tačiau žurnalisto darbas nėra toks lengvas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Reikia nuolat skubėti, spėti nukeliauti iki reikiamos vietos, būti punktualiam, labai kantriam, mokėti ne tik prakalbinti, bet ir išklausyti pašnekovą. Taip pat svarbu domėtis tuo, kas aktualu visuomenei, mokėti kūrybiškai pateikti klausimus, juos sugalvoti. Su šios profesijos keliamais iššūkiais balandžio 21 d. teko susidurti ir mums, 5-tos klasės mokiniams.

Balandžio 20 d. gimnazijoje vyko Karjeros diena, tad vyko netradicinės pamokos, kurių metu didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į profesijų įvairovę. Mes, penktokai, turėjome galimybę „pasimatuoti“ žurnalisto profesiją atlikdami tiriamąjį darbą „Profesijų įvairove Vabalninke“. Apėjome visą Vabalninko miestelio centrą. Lankėmės Biržų rajono savivaldybės administracijos Vabalninko seniūnijoje, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos, Vabalninko miesto struktūriniame padalinyje, picerijoje „Oi pica“.

Pirmiausiai bandėme išsiaiškinti, kokias funkcijas, paslaugas avykdo Vabalninko seniūnija, nes visi žino, kad tokia įstaiga yra, tačiau net mes patys negalėjome įvardinti, kam gi ji yra skirta. Tai apsilankę seniūnijoje, pirmiausiai to ir paklausėme mūsų pašnekovo, Vabalninko miesto seniūno, Laimučio Braždžionio.

Buvo labai įdomu sužinoti, kad seniūnija atlieka labai daug funkcijų, teikia labai įvairias paslaugas: rūpinasi seniūnijos žmonėmis, teikia socialines, teisines, pavėžėjimo paslaugas. Rūpinasi miestelio švara, gražina gyvenvietę. Seniūnija prižiūri kapines, viešąsias erdves (Žolynės aikštė, miestelio parkas ir kt.), rūpinasi jai priklausančių kelių priežiūrą. Padeda gyventojams teikti paraiškas, deklaruoti turtą (pasėlius), parengti įvairius dokumentus (prašymus ir kt.). Esant poreikiui, padeda gauti net ir gyvenamąjį būstą. Išsiaiškinome, kad Vabalninko seniūnijoje dirba 18-19 įvairių profesijų atstovų: valytojos, vairuotojai, traktorininkai, socialinio darbo organizatorės, buhalterė, elektrikas, seniūno pavaduotoja, seniūnas.

Seniūnas Laimutis Braždžionis labai išsamiai papasakojo apie savo įprastą darbo dieną. Minėjo, kad problemas dažnai tenka spręsti tiesiog čia ir dabar, todėl seniūnas turi būti visada pasiekiamas, gebėti bendrauti su žmonėmis ir labai kantrus. Mums labai patiko lankytis seniūno darbo kabinete. Išdrįsome net „išbandyti“ seniūno kėdę J O ta kėdė išties labai patogi... Seniūnas apdovanojo mus ženkliukais su Vabalninko miestelio herbu ir palinkėjo ne tik būti, bet ir visada jaustis tikrais vabalninkiečiais. Mylėti savo gimtąjį kraštą, juo didžiuotis ir, galbūt, vieną dieną grįžti jau kaip miestelio seniūnais, mokytojais ar kitais garbingais specialistais.

Seniūnijoje dar pakalbinome ir socialinio darbo organizatorę Laurą Navalinskienę. Specialistė labai įdomiai pasakojo apie savo darbo ypatumus. Paprašyta įvardinti, ko reikia, norint dirbti tokį darbą, pašnekovė pabrėžė, kad vien baigtų mokslų nepakanka, reikia noro padėti žmogui, gebėjimo jį suprasti ir begalinės kantrybės. Nors paprašyta įvardinti įsimintiniausią įvykį savo darbe, pašnekovė teigė, kad įsimintiniausi įvykiai dažniausiai nebūna labai geri, tačiau vis tik pasidžiaugė, kad geriausia būna tada, kai žmogui gali realiai padėti. Tad įsimintiniausi dalykai yra tada, kai gali prisidėti prie teigiamų pokyčių žmogaus gyvenime.

Toliau savo tyrimą tęsėme Vabalninko miestelio bibliotekoje. Ten sužinojome apie bibliotekininko, arba komunikacijos specialisto, profesiją. Bibliotekininkė Asta pasakojo, kad ši profesija seniai jau nebėra vien tik knygų išdavimas ir grąžinimas. Bibliotekininkas turi mokėti dirbti kompiuteriu, rengti projektus, organizuoti įvairias edukacines veiklas, renginius. Bibliotekininkas dažnai turi būti ir psichologas, ir draugas, labai kantrus ir mokantis bendrauti. Tad ir vėl girdime, kad renkantis profesiją, svarbu ne tik mokslas, bet ir Tavo paties pomėgiai, asmeninės savybės. Buvo labai įdomu patiems pabūti bibliotekininkais J Visi išbandėme, kaip reikia išduoti leidinį skaitytojui, kaip jį grąžinti. Mokėmės nuskenuoti knygos kodą.

Grįždami į mokyklą, užsukome ir į piceriją „Oi pica“. Ten pakalbinome virėją, kuri šią profesiją pasirinko dėl pomėgio gaminti maistą. Pašnekovė minėjo, kad darbas nėra lengvas, tačiau įdomus. Kavinėje dirba iš viso keturios darbuotojos: trys virėjos ir direktorės pavaduotoja. Nustebome sužinoję, kad ši kavinė egzistuoja jau apie 19 metų, tik pavadinimą „Oi pica“ gavo daugmaž prieš penkerius metus.

Grįžę į mokyklą aptarėme dienos nuveiktus darbus ir patirtus įspūdžius. Parengėme savo tyrimo rezultatų pristatymą, kurį pademonstravome pradinių klasių mokiniams. Diena neprailgo, buvo išties turininga. Visi sutikome, kad renkantis savo būsimą profesiją, labai svarbų vaidmenį atlieka ir kiekvieno iš mūsų asmeninės savybės. Svarbu atsižvelgti ne tik į tai, kas yra populiaru ar gerai apmokama, tačiau ir į tai, kas tau pačiam atrodo įdomu. Kaip socialinio darbo organizatorė Laura Navalinskienė sakė, kai dirbi tai, kas tau patinka, tai praktiškai ir nedirbi, o mėgaujiesi tuo, ką darai.

 Žurnalistai vienai dienai – penktokai